Restruktūrizavimas – gelbėjimosi ratas verslui, kuris dar turi ateitį

Paplitęs įsitikinimas, kad restruktūrizavimas – tai vienas žingsnis iki bankroto, yra klaidingas. Sklandus restruktūrizavimo procesas leidžia laikinų sunkumų turinčioms įmonėms vėl atsistoti ant kojų, todėl specialistai ragina įmonių vadovus nenuvertinti šios verslo gelbėjimo galimybės.

Advokatas Ramūnas Dešukas, Šiaulių banko Probleminių aktyvų departamento direktorius, sako, kad su laikinais sunkumais susiduria dauguma įmonių – tuomet bendrovėms tampa sunku vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus kreditoriams.

Įveikti laikinus sunkumus įmonės gali peržiūrėjusios savo strategiją, nuodugniai įvertinusios anksčiau vykdytos veiklos rezultatus ir išsirinkdamos tą veiklą, kuri yra efektyviausia. Kartais gelbėja ir nauji užsakymai, galintys tapti proveržiu sunkumų ruože. Pasak pašnekovo, restruktūrizavimas – taip pat yra efektyvus teisinis įrankis atgaivinti įmonę, tačiau pasinaudoti šia priemone geba ne visos bendrovės. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenimis, net 89% arba 335 iš 381 Lietuvoje iškelto restruktūrizavimo atvejo baigėsi nesėkme.

„Restruktūrizavimo procesas gali būti gera galimybė įmonei vėl sėkmingai atnaujinti veiklą, tačiau ypač svarbu, kad sunkumų turinčios įmonės vadovai būtų atviri ir ryžtųsi konstruktyviam dialogui su trečiosiomis šalimis, kurios yra labiausiai suinteresuotos, kad bendrovė sėkmingai veiktų. Būtent bendravimo su kreditoriais, partneriais ir tiekėjais vengimas ar net ignoravimas yra viena didžiausių priežasčių, dėl kurios restruktūrizavimas baigiasi nesėkme“, — pabrėžia p. Dešukas.

Pasak jo, restruktūrizavimo bylą išsikeliantis verslas rinkos dalyvių pasitikėjimą itin dažnai praranda dėl to, kad nemezga dialogo ir nekomunikuoja. Kai netenkama pasitikėjimo, dažnai yra nutraukiami užsakymai, o įmonė įklimpsta į dar didesnį problemų liūną. Ir priešingai – pradėjus dialogą galima rasti sprendimų, kurie būtų įtvirtinti civilinėmis sutartimis, kartais net išvengiant restruktūrizavimo administratoriaus ir teismo įtraukimo.

Specialisto teigimu, įmonės teisiniu restruktūrizavimu priverstos naudotis dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti laikini sunkumai, kuriuos lėmė išoriniai faktoriai (pasikeitusi konkurencinė aplinka, rinkos reguliavimas, trečiųjų asmenų reikalavimai) arba vidiniai veiksniai (netinkamas piniginių srautų ir įsipareigojimų valdymas, nepagrįstai didelė rizikos tolerancija, nesąžiningumas, nekompetencija, nesėkmingos investicijos ir pan.) Dažnu atveju, sunkumus gali nulemti tiek vidinių, tiek išorinių  veiksnių samplaika.

Įmonių restruktūrizavimo įstatyme įtvirtinta, kad restruktūrizaciją gali pradėti tik daugiau nei 3 metus nuo įsteigimo gyvuojančios įmonės. Taigi, jaunoms įmonės šis teisinis įrankis yra neprieinamas. Ir praktika rodo, kad mėgindamos išgelbėti verslą restruktūrizavimu naudojasi ilgesnę veiklos istoriją turinčios įmonės. Visgi, jei tikrasis tikslas yra atitolinti bankrotą, šiuo strateginiu veiksmu formaliai gali pasinaudoti ir vos 3 m. veiklos kartelę peršokusios įmonės.

Anot p. Dešuko, dažniau restruktūrizuojamos gamybos, prekybos įmonės, rečiau – paslaugų ar konsultaciniai verslai. „Kitaip tariant, jei įmonė turi likvidaus materialaus turto ar atsargų, didesnė tikimybė, kad kreditoriai norės dar suteikti jai šansą vykdyti veiklą ir taip subalansuoti gaunamus srautus – realizuojant turimą turtą pačiai įmonei. Bet jei įmonė yra „tuščia“ materialiojo turto prasme, labai abejotina, kad atsiras rimtų argumentų jai restruktūrizuoti“, — išskiria pašnekovas.

Šiaulių banko specialisto teigimu, laikinų sunkumų šalinimo sprendimai priklauso nuo įmonės vidinės brandos ir sunkumų pobūdžio bei masto. Jei tarp įmonės ir kreditorių, tiekėjų ar užsakovų atsiranda pasitikėjimas, sunkumus galima išspręsti ir be arbitro i teismo, restruktūrizavimo administratoriaus ir kreditorių susirinkimo. Tai galima padaryti pertvarkant skolinius įsipareigojimus, restruktūrizuojant paskolas ar kitaip subalansuojant sutartyse numatytas teises bei įsipareigojimus.

Tačiau jei pasitikėjimo ir dialogo nėra, arba įmonės padėtis yra išties sudėtinga, prisireikia teisinio restruktūrizavimo proceso su licenciją turinčiu restruktūrizavimo administratoriumi ir proceso nagrinėjimo teisme. Pašnekovas pabrėžia, kad teisinis kelias yra sudėtingas procesas, todėl įmonei vertėtų pasitelkti išorės konsultantų pagalbą.

„Sunkumų stadiją norinčiam pereiti verslui reikia naujų idėjų ir požiūrio – kitu žvilgsniu pažiūrėti į vidinius procesus, verslo strategiją, verslo modelį. Šis kelias reikalauja didelės vidinės drausmės ir kontrolės, o tą pasiekti vidiniais resursais – itin sunku“, – teigia p. Dešukas.

Jis pasakoja, kad sėkmingai sunkumus įveikia tos bendrovės, kurios preventyviai stebi ir vertina esminius veiklos rodiklius – jei rodikliai netenkina, imamasi visų įmanomų priemonių. Tik išnaudojus visą savo turimų vidinių resursų arsenalą, papildomai pasitelkiami išorės konsultantai. Tiesa, nereikia besąlygiškai susivilioti konsultantų pagalba – ne visada jų profesionalumas sutampa su įmonės, išgyvenančios finansinius sunkumus, interesais.

Specialisto teigimu, apie teisinį restruktūrizavimą kaip pagrindinę verslo gelbėjimo priemonę kalbėti galima tuomet, kai įmonė iš esmės sutaria su daugumą turinčiais kreditoriais dėl galimų įsipareigojimų vykdymo plano ir nori apsaugoti save nuo nekantrių kreditorių, kurie gali mėginti atgauti savo skolas anksčiau nei įmonė gali subalansuoti esamus finansinius srautus.

Iškėlus restruktūrizavimo bylą teisme yra stabdomas visų iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo neįvykdytų prievolių priskaičiuotinų sumų (palūkanų, delspinigių ar kt.) skaičiavimas, o įmonė vykdo įsipareigojimus plane nustatytais terminais.

Ponas Dešukas atkreipia dėmesį, kad restruktūrizuojama įmonė yra tik specialų statusą turintis rinkos subjektas, todėl visos einamosios išlaidos (mokesčiai, nuomos ar kt.), kurias įmonė patiria įprastinėje savo veikloje, turi būti mokamos ir restruktūrizavimo proceso metu.

1. Įmonė, apsisprendusi kelti restruktūrizavimo bylą, visuomet turi nusimatyti sunkumų šalinimo planą. Svarbu pabrėžti, kad dar prieš rengiant šį dokumentą būtina tartis su pagrindiniais įmonės kreditoriais: jeigu jie nepritars planuojamiems veiksmams, tolesnės procedūros taps tiesioginėmis įmonės ir jos savininkų išlaidomis, kurios problemos sprendimą tik nutolins – žinoma, jeigu nebus per vėlu jas spręsti.

2. Parengti restruktūrizavimo metmenys ir pritarimas kelti restruktūrizavimo bylą įmonei turi būti patvirtinti pačios įmonės dalyvių susirinkime. Minimalus įstatymų reikalaujamas kvorumas tokiam sprendimui yra 2/3 balsų.

3. Įmonės vadovas privalo informuoti visus įmonės kreditorius apie ketinimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos kėlimo ir kartu pateikti susipažinimui įmonės dalyvių patvirtintus restruktūrizavimo plano metmenis. Tada per ankstesnius veiksmus apimantį 5 darbo dienų nuo dalyvių susirinkimo priimto sprendimo terminą, turi kreiptis į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos kėlimo. Pareiškime taip pat nurodoma ir restruktūrizavimo procesui pasirinkta restruktūrizavimo administratoriumi sutinkančio būti asmens kandidatūra.

4. Teismas priima nutartį dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą įmonei, o vėliau ir sprendimą dėl pačios bylos iškėlimo. Teismo sprendimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi būti priimamas per 1 mėn. (su galimybe pratęsti terminą iki 1 mėn. (papildomai)). Šiame etape teismas iš esmės įvertina ar besikreipiantis į teismą subjektas atitinka esminius restruktūrizavimo bylai kelti kriterijus, taip pat įvertina į restruktūrizavimo bylą įstojusių suinteresuotų asmenų (dažniausiai tai būna kreditoriai) pozicijas. Restruktūrizavimo procesas yra sėkmingas tik tada, jei tokiam veiksmui pritaria esminiai įmonės kreditoriai; jų pritarimas bus reikalingas ne tik restruktūrizavimo bylos iškėlimui, bet ir kitame restruktūrizavimo plano tvirtinimo etape.