Ant vadovo stalo – svarbūs sprendimai: o kokia už tai teisinė atsakomybė?

Ilgą laiką trukęs nemokamų pinigų laikotarpis ne tik startuolius, bet ir tradicinius verslus įpratino naudotis skolinimosi galimybėmis ir susitelkti į plėtrą bei augimą. Tačiau didėjanti palūkanų našta verčia verslą permąstyti požiūrį, o vadovams tenka atsakomybė peržiūrėti įmonės vykdomus projektus, įvertinti jų perspektyvas ir eigą.

Geopolitinė įtampa, žaliavų kainų svyravimai, prekybos krypčių pertvarkymas, centrinių bankų veiksmai – pastaraisiais metais ekonomikoje nebeliko užuovėjų. Surasti balansą ir išlikti pelningiems – kiekvieno vadovo prioritetinė užduotis šiuo metu.

„Įmonėms, naudojančioms skolintą kapitalą, dabar rekomenduojame atidėti investicinius ir plėtros projektus pigesnio kapitalo laikams, ypač tuos, kurie neatneš tiesioginių pajamų iškart juos įgyvendinus. Veiklos maržų perskaičiavimas – taip pat ne išimtis, nes mažo pelningumo veikla, finansuojama naudojant skolintą kapitalą, tikėtina, artimiausiu metu nebus itin perspektyvi ir įklampins įmonę į finansinių sunkumų verpetą. Turi būti peržiūrėti ir finansiniai įmonės įsipareigojimai“, – pataria Ramūnas Dešukas, Šiaulių banko specialiųjų aktyvų departamento direktorius.

Pasak jo, įmonių finansiniai įsipareigojimai turėtų būti skirstomi į labiausiai ir mažiau įmonę varžančius, tuomet vadovui bus aišku, kuri finansų dalis kokiai veiklos sričiai yra priimtinesnė.

„Vėl tampa aktualios tradicinės taisyklės, kad trumpalaikių brangesnių pinigų (sąskaitos kredito, faktoringo ir kt.) neverta investuoti į ilgalaikius projektus. Verslui laikas pagalvoti apie ilgalaikio ir galimai pigesnio finansavimo sprendimus (kreditai, atgręžtinis lizingas ar atpirkimo sandoriai ir kt.). Nereikėtų užmiršti ir skolinimosi tiekėjų sąskaita, gautinų sumų terminų trumpinimo ir, žinoma, akcininkų, kurie galėtų dėti papildomus įnašus. Paprastai tariant, ankstesnė nuostata, kad skolintas kapitalas pigesnis už nuosavą, aukštų palūkanų laikotarpiu yra kvestionuotinas“, – pažymi R. Dešukas.

Vadovo atsakomybės

Dabartinėmis aplinkybėmis, kai vadovai priima sudėtingus sprendimus, verta prisiminti vadovo atsakomybių apibrėžimą. Pagal teisinę praktiką, pirmiausia būtina nustatyti, ar vadovo priimtas sprendimas buvo verslo sprendimas. Tokiu sprendimu laikomas vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu, t. y. vadovas turėjo diskreciją priimti konkretų sprendimą ir tuo metu nebuvo žinoma, ar šis pasiteisins. 

Verslo sprendimų priėmimo taisyklė iš esmės reiškia prielaidą, kad vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai ir gina bendrovės interesus. Ši prielaida reikalinga tam, kad vadovai būtų apsaugoti nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus. 

„Valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių. Todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą, kurio pasekmių jie negalėjo numatyti, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu – ar tuo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei“, – paaiškina Šiaulių banko ekspertas. 

Vadovai gali tikėtis civilinės atsakomybės, jei verslo sprendimą priėmė pažeisdami fiduciarines pareigas ir (ar) viršydami įgaliojimus. Taigi, žalos atlyginimo sieksiančiam asmeniui nepakaks įrodyti padarytos žalos fakto, bus būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių minėtų pareigų (įskaitant lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Įvertinus įrodinėjimo naštą, galima numanyti, kad siekiančiųjų vadovo civilinės atsakomybės laukia nelengvas kelias, teigia R. Dešukas. 

Jis pabrėžia, kad reikia atskirti vadovo atsakomybes, kai įmonė – moki ir finansiškai pajėgi, ir tais atvejais, kai susiduriama su nemokumo sąlygomis.

Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo labiau įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo labiau didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos, priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus, atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. 

Kaip turi elgtis vadovas?

Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas remiantis šiais teisiniais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, bei dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. 

Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos apibrėžiamos taip: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. 

Teismų praktikoje bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai dar formuluojama kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais. 

Civiliniame kodekse įtvirtinta vadovo pareiga veikti sąžiningai ir protingai. Kasacinis teismas tai aiškina kaip valdymo organo nario pareigą atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. 

Sutarčių keitimas su finansų sektoriaus kreditoriais

Skirtingai nei nereguliuojami kreditoriai, finansų įstaigos yra įpareigotos nuolatos vertinti savo portfelių riziką, kaupti reikiamus atidėjinius, kurie priklauso nuo skrupulingo klientų klasifikavimo. Įmonėms kartais sunku suprasti, kodėl finansų įstaigos nėra linkusios keisti kredito sąlygų taip lengvai, kaip to kartais pageidauja klientai. Teisės doktrinoje vyrauja principas, kad sutarčių nuostatų reikia laikytis ir, kol jos nėra nuginčytos ar pakeistos, prievolės įvykdymo sąlygos yra privalomos sutarties šalims. Su kapitalo spragomis jau susiduriantys klientai, siekdami keisti sutartis, neįvertina to, kad finansų įstaiga, laikydamasi jos veiklą reglamentuojančių normų, privalo reklasifikuoti klientą, kuris keičia pirmines sutarties sąlygas dėl to, kad susiduria su sunkumais jas įvykdyti.

Visos dėl kliento finansinių sunkumų pertvarkytos paskolos, pagal bankų veiklą reguliuojančių priežiūros institucijų reglamentavimą, įgauna pertvarkytos paskolos požymį, o jo panaikinimo terminai siekia net kelerius metus nuo suteikimo. Finansų įstaigos itin skrupulingai vertina pertvarkytų paskolų vėlavimus. Pertvarkyta paskola, kuri vėluoja daugiau kaip 30 d., finansų įstaigoje pripažįstama dar ir neveiksnia paskola, o toks reklasifikavimas jau sukuria itin nepalankias sąlygas tolesniems pertvarkymams, nes paskola pačiai finansų įstaigai tampa ženkliai brangesnė.  

Verslui, siekiančiam susitarti su kreditoriais, rekomenduojama pertvarkyti finansinius įsipareigojimus bei subalansuoti finansinius srautus dar iki momento, kai kyla jau akivaizdus poreikis kamšyti kapitalo spragas. Tačiau jei pertvarkymai jau atliekami pavėluotai, rekomenduojama tai daryti pasiruošus, peržiūrėjus visas taupymo galimybių eilutes ir suprantant tokių veiksmų keliamas pasekmes ateityje.